Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, plačiai naudojamos branduolinės ir radioaktyviosios medžiagos civilinėms reikmėms. Ekonomikos, mokslo, medicinos, energetikos ir kitų sričių plėtra neįsivaizduojama be šių, unikaliomis fizinėmis savybėmis pasižyminčių, medžiagų panaudojimo. Tačiau, kai branduolinės ar radioaktyviosios medžiagos naudojamos ne pagal paskirtį, nesilaikant taisyklių arba kai tai atlieka tokios teisės bei žinių neturintys asmenys, jos yra pavojingos ir gali padaryti reikšmingos žalos žmogaus sveikatai, gyvybei bei aplinkai.

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) pateikia tokį branduolinio saugumo sąvokos apibrėžimą:

  • branduolinis saugumas – tai valstybės įgaliotų institucijų parengtos ir įgyvendinamos teisinės, organizacinės ir techninės priemonės, skirtos užkirsti kelią ir/arba nutraukti bet kurią nesankcionuotą ir sąmoningą potencialiai pavojingą veiklą, panaudojant branduolines ir (ar) kitas radioaktyviąsias medžiagas arba nukreiptą prieš objektus ir įrenginius, kuriuose šios medžiagos yra teisėtai naudojamos, saugomos, o taip pat šių medžiagų gabenimo metu.

Branduolinio saugumo priemonės yra glaudžiai susijusios su branduolinės (radiacinės) saugos priemonėmis. Branduolinės saugos priemonės yra skirtos organizuoti ir kontroliuoti saugų branduolinių ir kitų radioaktyviųjų medžiagų panaudojimą teisėtiems tikslams (pramonėje, medicinoje, mokslui), taip pat užtikrinti šių medžiagų patikimą saugojimą ir apskaitą.

Lietuvoje veikia dvi institucijos, įgaliotos vykdyti žmonių ir aplinkos apšvitos bei veiklos su radioaktyviaisiais šaltiniais reguliuojamąją kontrolę: Radiacinės saugos centras ir Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija.

Branduolinio saugumo, kaip ir branduolinės (radiacinės) saugos tikslas – apsaugoti žmones, visuomenę ir aplinką nuo pavojingo ir nepageidautino branduolinių ir (ar) kitų radioaktyviųjų medžiagų poveikio.

Skirtingai nuo branduolinės / radiacinės saugos priemonių, skirtų užtikrinti ir kontroliuoti saugų branduolinių ir (ar) kitų radioaktyviųjų medžiagų panaudojimą tam įgaliotų asmenų (įmonių) teisėtiems tikslams, branduolinio saugumo priemonės nukreiptos prieš tyčinius, piktavališkus ir pavojingus neįgaliotų asmenų ar jų grupių veiksmus / neveikimą, kuriais siekiama neigiamų ir sunkių padarinių. Branduolinio saugumo priemonės skirstomos į 3 pagrindines grupes:

 

Branduolinio saugumo priemonės yra taikomos šioms medžiagų grupėms:

  1. legalios (apskaitytos ir teisėtai turimos) branduolinės ir kitos radioaktyviosios medžiagos, kurios yra saugomos, naudojamos ir gabenamos tokią teisę turinčių asmenų;
  2. nelegalios (pavogtos, pagrobtos, pamestos ir pan.) branduolinės ir kitos radioaktyviosios medžiagos, kurios yra saugomos, naudojamos, gabenamos ir kitaip platinamos tokios teisės neturinčių asmenų.

Branduolinis saugumas yra integruota valstybės saugumo režimo dalis. Atsakomybė už skirtingų branduolinio saugumo priemonių įgyvendinimą (prevenciją, aptikimą ir reagavimą) paskirstyta tarp valstybinių, daugiausiai teisėsaugos, institucijų (policija, valstybės sienos apsaugos tarnyba, viešojo saugumo tarnyba, vadovybės apsaugos tarnyba, muitinė ir kitos). Tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos šios specifinės užduotys, atsakingos institucijos nuolat rengia ir tobulina savo pajėgumus, techninę bazę, vykdo personalo mokymus ir dalyvauja pratybose.

Esminė Branduolinio saugumo kompetencijos centro užduotis – padėti atsakingoms institucijoms rengti personalą branduolinio saugumo funkcijoms atlikti, skatinti šių institucijų bendradarbiavimą.